Klubas

 Tokios jau tokelės, kad turiu 2 stadijos abipusę klubų koksartrozę. Prieš keletą metų viskas prasidėjo nuo kairiojo klubo, dabar viskas tęsiasi su dešiniuoju. Užsisakiau iš internetų Gemzės. Jau atvyko. Žiūrėsim ar padės.

Pradžia

 Pradžia

Ankstyva rytmečio saulė žadino miško viduryje įsikūrusią raudonųjų skruzdžių koloniją. Šios karingosios miško glūdumos gyventojos dar vakar gavo pranešimą iš savo žvalgų, kad šiomis dienomis kita skruzdžių kolonija, esanti pačiame girios pakrašty laukia sugrįžtančios ekspedicijos, kuri buvo surengta prieš kelias dienas sugrįžimo. Abi skruzdžių kolonijos kariavo nuo neatmenamų laikų, taigi užgrobti šios ekspedicijos laimikį raudonosioms buvo garbės reikalas. Taigi, kolonijos motinėlė atrinko pačias   ištvermingiausias, pačias stipriausias, pačias eikliausias skruzdes vykdyti šiai atsakingai “misijai”. 

Tuo tarpu mažųjų juodųjų skruzdžių burys, visą savaitę praleidęs neaprėpiamose stepės platybėse, sunkiai alsuodamas nuo sunkios naštos brovėsi link galitinio savo kelionės tikslo: šventojo ąžuolo drevėje esančios gyvūnų šventyklėlės. Į šią šventyklėlę jau keletą metų viso miško gyventojai stropiai rinko mažytes popieriaus skiautele, kurias senoji aukuro saugotoja – liepsnotoji pelėda, liepė surinkti. Pelėda buvo visų aplinkinių gūdžiagirių pripažinta ir garbinama kaip išmintingiausia apylinkių mokytoja ir patarėja. Tik ji žinojo tikrąją šių skiaučių vertę. Kiekviena maža skiautelė turėjo nedideles, nei viena, miško gyventojui nesuprantamas keverzones. Ir vienintelis Didysis Pasaulio Magas, kuriam ir tarnavo liepsnotoji pelėda galėjo skaityti ir aiškinti Didžiąją Magijos knygą. Būtent ši knyga, tiksliau jos likučiai ir buvo tos skiautelės.

Pavargusios nuo sekinančios kelionės juodosios darbštuolės lėtai, bet užtikrintai artėjo prie galutinio paskutinės savaitės taško, kai lyg perkūnas iš giedro dangaus jas užgriuvo pasaloje iki laiko laukęs raudonųjų skruzdžių desantas. Po neilgos ir iš anksto nulemtos kovos, kadangi juodosios darbinikės nesutvertos kariauti, visas grobis atiteko raudonosioms plėšikėms. Šios, besidžiaugdamos šiuo vertingu ir lengvai joms atitekusiu laimikiu, pasistatę juodąsias belaisves į rikiuotės vidurį, nerūpestingai aptarinėdamos sėkmingos kovos detales pajudėjo link namų.

Niekas miške net neįtarė, kad raudonosios grobikės jau daugelį metų slapta rinko informaciją apie šventojo ąžuolo drevėje esantį lobį. Mat jos buvo kito, tiek pat galingo, kaip ir Didysis Pasaulio Magas, bet tarnaujančio blogio jėgoms mago šnipės. Šis magas buvo Kruvinojo Rato Magistras, Didingasis ir Siaubingasis Nekromanceris. Jau ilgą laiko tarpą jis puoselėjo planus pavergti visą pasaulį po savo kojomis, ir tik Didysis Pasaulio Magas stovėjo šiam sumanymui skersai gerklę. 

Taigi šios dienos grobis tik patvirtino įtarimus, kad didžiausios raudonųjų klastūnių priešės turi tai, ko ilgus metus ieškojo jų valdovas ir viešpats. Ir štai dabar jis, tas su siaubu akyse kiekvienoje padorioje miško žvėrių buveinėje  minimas, karo ir visokios suirutės kurstytojas, neturintis teisės įžengti į ramybės ir taikos ištroškusį mišką, visų gėrio ir sugyvenimo garbintojų niekinamas, blogio adeptas, Didingasis ir Siaubingasis Nekromanceris su nekantrumu laukė, kuomet jo vienos iš paskutiniųjų dar išlikusių vergių atliks savo juodą darbą. Dar niekuomet Magistras nebuvo taip arti savo išsvajoto gyvenimo tikslo. Būtent todėl savo urvo menėje netoli nekarūnuoto sosto esančioje palantiro akyje jis akylai  sekė visą šios kruopščiai suplanuotos operacijos eigą.

Laukite tęsinio...

Didžioji menė

 Didžioji menė

Didžioji susirinkimų salė, esanti šviesos garbintojų vienuolyno pagrindiniame pastate, dūzgė nuo čia susirinkusių ir gyvai aptarinėjančių pastarųjų dienų įvykius magų. Kas galėjo pagalvoti, kad priešingos stovyklos atstovai- tamsos kunigaikščiai atsiūs savo parlamentarus derėtis dėl ilgus šimtmečius trunkančio karo paliaubų sąlygų. 

-Jūs tik pagalvokit,- tarė Iezebelė, liekna, gražiai nuaugusi, vos kelių šimtmečių sulaukusi druidė,- jie drįsta atsiūsti pas mus kažkokią skraidančią baidyklę! 

- Tai be abejo spjūvis į veidą  parlamentarams, tie nususę lavonų mėsinėtojai nori pasityčioti iš mūsų,- pritarė jai šalia stovintis magas. 

-Tai apgailėtina! Po tiek šimtmečių trunkančio karo jie atsiunčia labiausiai mūsų nekenčiamus atstovus derėtis dėl paliaubų,- tęsė moteris.

- Kur žiūri mūsų vyresnieji!- atitarė jai tas pats vyras, slepiantis savo veidą po plačiu gobtuvu.

Staiga salėje prabėgo virpuliukas: ant pakylos pasirodė šios dienos vedėjas. Jis, kaip ir dauguma šio renginio dalyvių, atstovavo šviesos garbintojų stovyklą. Truputį palaukęs, kol nurims kilęs šurmulys, Velornas, Aukščiausiosios Tarybos narys, specialiai deleguotas šiam renginiui, šiek tiek pakėlęs balsą, kad visi esantys salėje jį girdėtų, pradėjo renginį šiais žodžiais:

-Didžiai gerbiami magai, sveiki susirinkę į mūsų kuklią buveinę! Suprantu jūsų nekantrumą ir norą kuo greičau sužinoti visas naujienas, taigi leiskite pristatyti jums šios dienos svečią! Daugeliui iš jūsų šios dienos įvykiai gali pasirodyti gana netikėti ir netgi sakyčiau kontroversiški. Patikėkite manimi, jie ir man sukėlė šiokią tokią nuostabą, bet gal būt pradėkime nuo pagrindinio 

šios dienos akcento! Taigi, Aukščiausioji Magų Taryba delegavo mane pranešti apie ilgai lauktą sprendimą! Jūs visi gerai žinote, kiek metų mes laukėme taikos. Ir štai pagaliau atėjo tas lūžio momentas, kurio visi čia susirinkę dalyviai nekantriai laukia jau kelis dešimtmečius! Mūsų priešininkai, matyt patys supranta, kad taip ilgai šis karas tęstis negali. Ir jie atsiuntė derybininką, kad aptartume būsimos taikos gaires! 

Salė nuščiuvusi klausėsi kiekvieno žodžio, nes tai, ką dabar kalbėjo šis didžiai visų gerbiamas burtininkas lietė kiekvieną iš jų asmeniškai. Didysis karas tarp Šviesos garbintojų ir nekromancerių truko jau keletą dešimtmečių ir retas kuris iš čia susirinkusių žinojo visą šio karo pradžios priešistorę. 

Vasarai atminti

 Nemiegu, liejas eilės

Iš sąmonės, iš pat šaknų

Kaip gaila, kad štai spalis baigės

O aš vis vasarą menu

Menu aš jūrą Baltijos didingą

Ir jos smėlėtas kopas ir bangas.

Menu birželį, Jonines spalvingas

Šaudzyklos kalną, skambančias dainas.

Norėčiau prisiminti viską viską

Ką su jumis, mergaitės, aš veikiau

Ant lango lempos siluetas tviska

Savęs aš tam lange nepamačiau.

Ikea reklama

 Pasidalinu Ikea kalėdine reklama kur galit pamatyti pažįstamų veidų.

Aš negaliu

 Aš negaliu pakelt vienatvės šios

kuri nakty kasdien užgriūna

lyg spindulį šviesos vaiskios

ragauju, Jėzau, Tavo kraują, kūną

Aš negaliu pakelt savų kalčių:

jos man užstoja Tavo skaisčią šviesą

ir negaliu ištrint minčių

kurios iškraipo Tavo Tiesą

Padėk man Viešpatie, padėk

pakilt iš šito velnio liūno

juk Tau vienam, tiktai vienam

visa garbė iš ties tebūna.

Angėle mano

Angėle mano, širdies atgaiva

mintys sugrįžta, apsisuko galva!

Šypsenos Tavo negaliu aš pamiršt

akių gilumoj nekantrauju nugrimzt.

Sielos artumas vėl šaukia mane

dienos prabėga lyg kokiam sapne.

Trokštu matyti Tave aš kasdien,

lai neįrašo tai Dievas kaltėn.

Angėle mano, meile mana,

Dievui pajungta meilė Tava.

Lai neišskirs Jis mus niekados

Jam gyriaus himnus mūsų lūpos kartos.

Paveikslo autorė Aleksandra Korytčenko

Vienas

Vienas... Nuolat vienas...

Tarp žmonių arba miške

Nepaliauju jaustis - vienas

Siela verkia nejučia

Rodos kartais palengvėja

Tarp draugų linksmam būry.

Šurmulys staiga nutyla

Lieku vienas.

                   Dabar.

                             Čia.

Kai nurimsta visos aistros

Lieku vienas su savim.

Ir ištirpsta šitas jausmas:

Aš ne vienas- su Tavim.

Paveikslo autorė Aleksandra Korytčenko. 

Sielos grožis

Žmogaus sielos grožis,

kaip jį nusakyt?

Gali šimtus tomų poemų rašyt.

Nebus verti žodžiai

to jausmo gilaus, 

kuris sielos stygas

netyčia užgaus.

Ar tyčia, ar šiaip sau 

negali žmogus

suvokti slaptybių

beribio dangaus.

Kai siela pabus

Pabus iš letargo

iš stingulio savo

Kuris amžinybėje 

vargšą pagavo

Suskambusios stygos 

melodijos takto

pabrėžia grožybę

įvykusio fakto:

kai siela pabunda 

ir tampa tikra

Nelieka dykynės 

paliestos sausra

Sužydi vėl sodai

ir skraido drugeliai

gali apie žemę

apeiti tu keliais.

Kad tik apsakytum

tu sielos gelmes

kurios tave

laimėn tikrojon nuves.

Paveikslo autorė Aleksandra Korytčenko

Laimės medis

Svarsčiau, galvojau

kuo tave nustebint?

Ir supratau: 

Nėra svarbiau

Auginti tokį

laimės medį

kurio aš niekur nemačiau.

Jo karčios šaknys

Saldūs vaisiai

Ir ta akimrka kuomet

gali apsikabint, sušildyt

ir susitikti kitąmet.

(Ligos trapumas spaudžia galvą

Bijau prarast tave visai

Todėl ir akys po verkimo

nebeatrodo taip sausai.)

Eglei

Eglut, pamačius žvėrį, 

neišsigąsk, prieik arčiau

Galbūt žvėries nėra, 

galbūt tai aš

Akis pakėlęs

per skausmą pragarą mačiau.

Pasitaisysiu, būsiu geras

ir pasistengsiu visados

savo žvėries iš sielos narvo

nebeišleisti niekados.

Milda

Milda- meilės deivė,
supraski, vaike pagaliau,
kad tėtis myli taip kaip moka,
pamiršk skriaudas ir ženk toliau.
Prieš tave plyti horizontai
svaigių dienų, saldžių naktų,
tad būklaiminga, meilės vaike
ir apkabinki kuo stipriau.

Elei III

Prajuokint Jus- tai džiaugsmas man

Juk Jūsų nuotaika- svarbiausia.

Kai liūdit Jūs, tai liūdna man

Kai juokiatės, širdis man džiaugias.

Atleiskit, jeigu kvailas aš

ir nesuprantu Jūsų žvilgsnio.

Pabūkit dar giedra, šviesi, 

ir mano norai išsipildys.

Elei II

Ar rožės gali be spyglių?
Juk trapios gėlės turi gintis
Taip ir merginoms daug svajų
Praeina laukiant savo princo.
Kur princas šis, kada atjos?
Kada gi staigiai pasirodys?
Ir nesulaukia vargšės jos,
tik šunes ant kiekvieno bomžo lodys

Elei

Elzbieta, Ele, Eleanora,

kaip Jus vadinti, nežinau

Ir prie geriausių savo norų

Įžeisti aš vis tiek bijau.

Trapumas sielos pasislėpęs

Po kauke rūškano žmogaus.

Ką slepia Jūsų skvarbus protas,

užmuškit mane, nežinau.

Savo eilių skurdžiaisiais rimais

Bandau išreikšt savas mintis.

Kas aš? Ekrano mimas, 

o jūs- žvaigždelė iš Dangaus.

Rasandrai

Miela Rasandra, sielos grožis

Nustelbia įžvalgas gilias.

Kaip įstabu iš pusės žodžio

Matyt žmogaus slaptas gelmes.

Tobulo kūno neieškokit, 

Juk jis praeina lyg migla

Tik pats Aukščiausias mato viską

Tik Jis paguodžia su malda.

Tad būkit nuolat, kokia esat:

Su savo šypsena žavia

Išgydyt paciento širdį

Jums duota Dievo dovana.

Raselei

Širdies paukštelis skrieja tolin

Tarsi ant angelo sparnų

Kur susitiksim, sese, broli?

Juk nepaliksite vienų?

Ar aš gi vienas? Miriadai 

Dangaus gyventojų užtars,

Pasikalbės tarsi bičiuliai,

Kaip man gyventi jie patars.

Ar turim laisvę rinktis meilę

Kuri be galo, be ribų?

Manoj buveinėj daugel vietos

O kas norės paleis stribų

Stribai juk žmonės, suklaidinti

Pikti ir alkani, todėl

Kad alkoholis ir pavydas

Uždengia sielos akį vėl.

Rasele, angėle mieliausias

Nebijo angelai žmonių

Ką gali žmonės padaryti?

Piktai užplakti liežuviu?

Liežuvis, organas be kaulų

Pašaukė žvirbliu, grįš drambliu

Tik saugok savo jautrią širdį,

Juk tik dėl jos aš gyvenu

Sesutei

Vakaras, rytas

Naktelė praėjus

Kaip nuvargusi

lauko gėlė

Jūs aukojate

Savąjį laiką

Lyg išrovusi

Širdį pelė

Ar pelė jūs? Ne-

Tiktai žmogus

Ir negalit be savo jausmų

Pasiimti tą Viešpaties rykštę

Ir suduoti ja kad būtų skaudu.

Ignei

Tylus, ramus balsas, skarelė

Išplaukusi tarsi puta

Ignutė, lyg jauna panelė

Iš kart pasidaro pikta

Kai mano griausmingasis juokas

Užpildo salono erdves

Nelyginus garsinis šokas

Pripildo koncertų sales.

Sakramentalijos

Brolis Pijus, 

Gabrielius,

Rita, Eglė,

Kristina,

Inga, Mykolas

Rimutis

Viskas tobulai faina

Kumpanija

Chebra, šobla

Viskas sekasi tuomet

Kai meldiesi tu rožančių,

vežant mus autobusu

Į ROMĄ