Iš Klubo "13 ir Ko" žinios 36 numerio

Vakaras...
Kaupiasi debesys,
Mano mintyse švinta giedra.
Mano likimas daros man svetimas
Kas gi man daros?
Vilties nebėra...
Ko gi tu rūstauji, žmogau neramusis?
Ko gi tau trūksta?
Vilties ar jėgų?
Žodžiai kaip upė
Iš sąmonės plūsta.
Ačiū Tau Dieve, už akimirką šią.



Smilksta dūmai
Tylios kalbos
Pasigirsta iš nakties
Šis gyvenimas -
Ko vertas?
Mes nemąstom -
Mums vis tiek.
Miesto šurmuly paskendę
Plaukiam tyliai pasroviui
Kiek gyventi dar beliko
Ar tai svarbu?
Mums vis tiek.
Palūkėk, sustok minutei
Šis gyvenimas puikus!
Ir dėl to gyventi verta,
Taip Kūrėjau - Tu teisus.


O dangaus vaiski žydryne
Kaip apglėbti man tave?
Apkabinčiau visą žemę
Ir sugerčiau į save.
Saulės spindulį pagausiu
Ir priglausiu prie širdies
Dieve, gera, kaip man gera!
Nėra buvę taip iš ties.
Nusakyti žemės grožio
Neužtenka žodžių man.
Tad nurimstu ir nutylu,
Tampu miręs aš trumpam.
Prisikelti aš galėsiu
Tą akimirką kai Tu
Prisiliesi vėjo gūsiu
Ir keliausime kartu.

2007 m.

Išpažintis

Saulės spinduliai paglostė,
Ir nusišypsojo mano atmintis.
Taip jau man likimas susiklostė,
Kad kiekvienas saulės blyksnis -
                                 man viltis.

Aš viliuosi to, kad greit pasveiksiu,
Aš tikiuosi, kad praeis man liūdesys.
Ir gyvenimo keliu laimingas eisiu,
Negandos manęs nepasivys.

Tesuteikia Viešpats man stiprybės,
Kad galėčiau aš kovoti su liga,
Ir manasis liūdesys atklydęs
Neužkluptų miegančio staiga.

Niekas man negali pasakyti,
Kaip su likimu susipykau.
Ir kiekvienąmet turiu aš atsakyti,
Ar bijau gyventi, ar nebijau.

Dievo pirštas rodo palankumą
Ir kiekvieną žingsnį lydi Jis,
Dvasiai mano suteikia stiprumo,
Klystkeliuos neleidžia pasiklyst.

Aš dėkoju Dievui už malonę,
Už kiekvieną dieną, kurioje
Leidosi su manimi Jis į kelionę,
Ir sutikom Jėzų mes joje.

2007 m. 

Vertimų nakties lyrika

Kaip Dievo sapnas
Užslinko naktis
Skleidžias tyloj
Amžina paslaptis.

Kaip realybę
atskirt iš tiesų
Nuo pigaus melo
pripažinto visų

Viešpats tikresnis
nei manome mes
Žmonės šią tiesą
širdimi ar supras?

2016.08.27

Vidurnakčio lyrika (Alfa kursui)

Dievas arti, labai arti
Jis tavo širdy, Jis tavo minty
Klausimus kelk, bandyk save
Viešpaties baimė lankys tave

Kas atsakys į klausimus šiuos
Ašarą brauks, išklausys ir paguos?
Dievo Dvasia, išminties Dvasia
Kaip angelo sapnas aplankys slapčia

2016.08.27 01:00

Vieno vakaro posmai.

Vaiski žydrynė
lieja šilumą
Žibintai neleidžia
žmogui paklyst
Aš vienas vaikštau
miesto dykynėje
Bandau surikiuoti
savas mintis.



Parko takeliai
vilioja į gilumą
Pavasaris skleidžia
meilės bangas
Galbūt tenai
sutiksiu mylimą
Galbūt šiandien
galbūt šiąnakt.



Kuo gi mėnulis
tapo man artimas?
Savo vienatve
ar savo globa?
Širdies gelmėse
glūdi atsakymas
Širdies aš paklausiau
atsakys ji kada?



Minčių realybė
gula į popierių
Mano svajonės
skrenda tolyn.
Galbūt jau prabudo
tolimas Tokijas
Šis vakaras amžiams
įsirėš atmintin.



Keliauju po dykumą
miesto nuvargusio
jausmų begalybė
neduoda nurimt
Ar parko vėsa
paslėps nuo gyvenimo
Ar sielos ramybės
sugebėsiu pasiekt



Nuvargusios kojos
primena tiesą
Kad žmogui šioj žemėj
gyventi sunku
Per naktį klajodamas
dangaus nepasieksi
O slogą pagauti
visai nesunku.

Pakeleiviai

Dangus visuomet bus žydras
Ir saulė visuomet švies
Tik mes, pakeleiviai šios žemės
Numirsim be išimties.

Juk kiek besistengtum kabintis
Gyvenimo, tokio šaunaus
Vis tiek privalėsi numirti,
Giltinės nieks neapgaus.

Kiek vyrų, galvotų, galingų
Paliko šioj žemėj turtus
Ar turtai didžiausi, skaitlingi
Dangaus atidarė vartus?

Save kitiems atiduoti,
Gyventi žmonių širdyse
Tai viskas, ką turim žinoti,
Privalom turėt mintyse.

Ši žemė beribė, bekraštė
Tik menkas vaizdelis Dangaus
Kurį aš tikiu, mes pasieksim
Malone Dievo - Sūnaus.

Saulė pro debesis

Debesys plaukia dangaus žydrynėje
Vėjas išblaško blogas mintis
Kaip gera gyventi mano gimtinėje
Paneigti jos grožio nieks neišdrįs.

Medeliai stovi sušąlę
Dangus tuoj prapliups lietumi
Kaip myliu šią nuostabią šalį
Savąją maža širdimi.

Negali širdis sutalpinti
To jausmo beribio, gilaus
Kuris iš gelmių jos išplaukia
Kurs suteikia džiaugsmo tylaus.

Žvaigždutei

Tu nuostabi žvaigždutė,
Bet kuo gi tu vardu?
Įspėti neįspėčiau
      o man ar leisi tu
Vadinti tave rožės
      purpuriniu žiedu?

Žydi tu kaip gėlelė
Dangaus platybėse
Nors Viešpaties tu valioj
      bet mūsų širdyse
Žvaigždute neišblėsi
      per amžius, niekada.
Kertelę ten turėsi
      ir būsi dovana.

Tave aš dovanosiu
Visiems, ką taip myliu
Ir niekad neišduosiu
Tyli?
     Ir aš tyliu.  

Mėnuli...

Mėnuli, mano broli
Ko taip liūdnai žiūri?
Iš dangiškų aukštybių
Tu nuostabiai žėri.

Tu apšvieti man kelią,
Begrįžtančiam namo
Mažytis kaip krislelis
Dievulio ašara.

Žėrėk, žėrėk mėnuli,
Tu danguje aukštai
Kūrybingumo galios
Pripildysi už tai.

Mėnuli - mano broli,
Ko taip liūdnai žiūri?
Tu dieviška palaima
Aukštybėse žėri.

Tolimai Tėvynei

Yra šalis, plati šalis,
Kur šalta, bet jauku
Ten šiaurės pašvaistė
Žydrojoj mėlynėj
Ten buvo gyventi smagu.

Nuo namo viršūnės
Rogutėmis vaikas
Galėjai linksmai sau nučiuožt
Bet kurgi tas vaikas?
Ir kurgi tas laikas?
Ką Viešpats toliau man paruoš?

Dėkingas esu tos žemės žmogeliams
Jie buvo labai artimi
Bet laikrodis tiksi
Keliaut iš šios žemės,
Einu susitikt su Dievu.

1997 02.13  00:35

Afganistano veteranams

Kary, tu - mano brolis,
Nors nebuvau aš ten,
Visas maldas Marijai
Aš dovanosiu Tau!

Galbūt, šiandien nuliūdęs
neverk, brolau, neverk
Ne tu savo likimą
Tąsyk pasirinkai.

Aukščiausias Dievo teismas
Žinau, pasigailės Tavęs
Būk tvirtas - ne sugrubęs
Pasitikėk Dievu
Ir melskis, broli, melskis,
Ir nepamesk jėgų.

Kary, tu mano brolis
Nors nebuvau aš ten
Visas maldas Marijai
Aš dovanosiu Tau!

1997.02.13  02:00

Su padėka priglaudusiems žmonėms

Su padėka širdy,
Dėkojuu už nakvynę
Dėkoju vien už tai
Kad priglaudėt mane.

Širdis ims tyliai verkti
Plačioj mano krūtinėj
Vien prisiminus Jus
Dėkoju Jums už tai.

Kaip miela, kaip man gera
Vien prisiminus  Jus
Tyliai mašinos šnara
Erdvėj, kur supa Jus.

O kaip aš nedėkosiu
Visiems, visiems, visiems
Kurie širdis atvėrę
Atvėrėt man širdis.

Nei pjaunu, aš,
Nei sėju -
               o jūs?
Jūs dirbate kasdien.

Žmogelis kaip žvirblelis
Tik purpt -
               ir jau nėra
Kokios gi Dievo galios
Širdis Jūsų pilna?

Dėkoju už nakvynę
Dėkoju vien už tai
Kad dieviškos stiprybės
Pasisemiu ašai.

1997.02.13 00:57
In memoriam M.BUKONIENĖ

Mylimajai

     F         G            C         C
Pajusk, pajusk tą rankų šilumą
     F            G          C        C
Suprask, suprask mano jausmus
        F       G      C         C
Aš tave myliu mano mylima
    F       G       C         C
Kitos tokios kaip tu nebus.
       F              G
Apkabink, sušildyk
       C
tu tik man skirta
     F      G         C
Mūsų meilės žybsniui
     C
paskirta vieta
      F            G
Apkabink, sušildyk
      C
ir visi supras
    F             G
šitokios jie meilės
       C
niekados neras

Pr.
Pajusk, pajusk tą rankų šilumą
Suprask, suprask mano jausmus
Aš tave myliu mano mylima
Kitos tokios kaip tu nebus.

Močiutės atminimui

Oi močiut nepyk,
kad rašau naktim
Mano sielai tu
Įsakyt nedrįsk.

Nors gera esi
ir taupi labai,
bet vis tiek žinau
neraštinga,..
                 nors

Kiek vargų kentėt
prisiėjo tau
Oi močiut, nepyk
ir nebark manęs.

Sėdžiu aš naktim
rašinėju sau
Bet gal dievas duos
bus pagalba tau.

Oi močiut nepyk,
kad rašau naktim
mano sieli tu
atgaiva esi.

Odė Marcinkonims

O, Marcinkonys-tėviške mana
Tau skamba dzūkų nuostabi daina
Tau ošia pušys girios vidury
Grūda čiurlena kaimo pakrašty.
O, Marcinkonys-jūs manoj širdy
Turėsit vietą sielos vidury
Jūs man palaima, Dievo atgaiva
O, Marcinkonys-tėviške mana.
Turiu svajonę-ji visai maža
Kad neišnyktų mano Dzūkija
Kad neretėtų kaimai ir miškai
Kad nenugriūtų paminklų stulpai
O, Marcinkonys-tėviške mana
Be jūsų žūtų Dzūkijos daina.

In memoriam M.Bukonienė
1997.02.21 01:20

Pirmieji eilėraščiai

Kančioj gimsta mintis
Minty gimsta mirtis
Dievo mintis-
Kančios mirtis

Haiku
Nudžiūvęs medis
nulaužta šaka
likimas mano


Kodėl aš nemiriau dar mažas?
Kodėl kentėt turiu dabar?
Juk taip gyventi-tai kentėti
Nuo sielos nerimo, minčių
Kaip man tą jausmą nugalėti
Kuris man teikia tiek kančių.


Kodėl gi aš?
Kodėl ne kitas?
Nes taip sutvertas tu žmogau
kad tavo skausmas pats didžiausias
Bet taip nėra,
nepyk, brolau.


Kai tūkstančiai minčių aplanko
Ir negali užmigt kasnakt
Pasaulis darosi prasmingas
Galvoji, svaičioji per nakt


Užsidek šviesas
išvalyk mintis
pasipils nakties
neskelbta skiltis