Pradžia

 Pradžia

Ankstyva rytmečio saulė žadino miško viduryje įsikūrusią raudonųjų skruzdžių koloniją. Šios karingosios miško glūdumos gyventojos dar vakar gavo pranešimą iš savo žvalgų, kad šiomis dienomis kita skruzdžių kolonija, esanti pačiame girios pakrašty laukia sugrįžtančios ekspedicijos, kuri buvo surengta prieš kelias dienas sugrįžimo. Abi skruzdžių kolonijos kariavo nuo neatmenamų laikų, taigi užgrobti šios ekspedicijos laimikį raudonosioms buvo garbės reikalas. Taigi, kolonijos motinėlė atrinko pačias   ištvermingiausias, pačias stipriausias, pačias eikliausias skruzdes vykdyti šiai atsakingai “misijai”. 

Tuo tarpu mažųjų juodųjų skruzdžių burys, visą savaitę praleidęs neaprėpiamose stepės platybėse, sunkiai alsuodamas nuo sunkios naštos brovėsi link galitinio savo kelionės tikslo: šventojo ąžuolo drevėje esančios gyvūnų šventyklėlės. Į šią šventyklėlę jau keletą metų viso miško gyventojai stropiai rinko mažytes popieriaus skiautele, kurias senoji aukuro saugotoja – liepsnotoji pelėda, liepė surinkti. Pelėda buvo visų aplinkinių gūdžiagirių pripažinta ir garbinama kaip išmintingiausia apylinkių mokytoja ir patarėja. Tik ji žinojo tikrąją šių skiaučių vertę. Kiekviena maža skiautelė turėjo nedideles, nei viena, miško gyventojui nesuprantamas keverzones. Ir vienintelis Didysis Pasaulio Magas, kuriam ir tarnavo liepsnotoji pelėda galėjo skaityti ir aiškinti Didžiąją Magijos knygą. Būtent ši knyga, tiksliau jos likučiai ir buvo tos skiautelės.

Pavargusios nuo sekinančios kelionės juodosios darbštuolės lėtai, bet užtikrintai artėjo prie galutinio paskutinės savaitės taško, kai lyg perkūnas iš giedro dangaus jas užgriuvo pasaloje iki laiko laukęs raudonųjų skruzdžių desantas. Po neilgos ir iš anksto nulemtos kovos, kadangi juodosios darbinikės nesutvertos kariauti, visas grobis atiteko raudonosioms plėšikėms. Šios, besidžiaugdamos šiuo vertingu ir lengvai joms atitekusiu laimikiu, pasistatę juodąsias belaisves į rikiuotės vidurį, nerūpestingai aptarinėdamos sėkmingos kovos detales pajudėjo link namų.

Niekas miške net neįtarė, kad raudonosios grobikės jau daugelį metų slapta rinko informaciją apie šventojo ąžuolo drevėje esantį lobį. Mat jos buvo kito, tiek pat galingo, kaip ir Didysis Pasaulio Magas, bet tarnaujančio blogio jėgoms mago šnipės. Šis magas buvo Kruvinojo Rato Magistras, Didingasis ir Siaubingasis Nekromanceris. Jau ilgą laiko tarpą jis puoselėjo planus pavergti visą pasaulį po savo kojomis, ir tik Didysis Pasaulio Magas stovėjo šiam sumanymui skersai gerklę. 

Taigi šios dienos grobis tik patvirtino įtarimus, kad didžiausios raudonųjų klastūnių priešės turi tai, ko ilgus metus ieškojo jų valdovas ir viešpats. Ir štai dabar jis, tas su siaubu akyse kiekvienoje padorioje miško žvėrių buveinėje  minimas, karo ir visokios suirutės kurstytojas, neturintis teisės įžengti į ramybės ir taikos ištroškusį mišką, visų gėrio ir sugyvenimo garbintojų niekinamas, blogio adeptas, Didingasis ir Siaubingasis Nekromanceris su nekantrumu laukė, kuomet jo vienos iš paskutiniųjų dar išlikusių vergių atliks savo juodą darbą. Dar niekuomet Magistras nebuvo taip arti savo išsvajoto gyvenimo tikslo. Būtent todėl savo urvo menėje netoli nekarūnuoto sosto esančioje palantiro akyje jis akylai  sekė visą šios kruopščiai suplanuotos operacijos eigą.

Laukite tęsinio...